Finansai

Seimo narių sugebėjimų vynioti į vatą dėka gyvenimas tapo nekilnojamuoju, gerovė reiškia turtą, o solidarumas – mokestį. Pagal įstatymo projektą nekilnojamojo turto mokestis būtų mokamas nuo brangaus nekilnojamojo turto, kurio vidutinė rinkos vertė viršija ... 350 tūkst. Lt. Kadangi turto vertės, kaip žinia, užfiksuotos prieš keletą metų, dažnas butas šią kartelę viršys, t.y. mokės ne įsivaizduojamų vilų ir rūmų savininkai, o paprasti didesnių miestų gyventojai.

Numatyti progresiniai nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, beje, simboliniai. Pagal vertes sudėlioti trys laipteliai – nuo 0,003 (trijų tūkstantųjų) iki 0,02 (dviejų šimtųjų) procento. Pavyzdžiui, ant aukščiausio laiptelio esančio 3 mln. Lt įvertinto turto mokestis siektų 600 Lt per metus.

Aiškinamajame rašte teigiama, kad mokestis savivaldybių biudžetams duos papildomus 60 mln. Lt, arba 2 proc. nuo jų pajamų. Ir tai – labai optimistinė prognozė. Nežinia, ar vertėtų apie šį įstatymo projektą rimtai kalbėti, nes linksmai nuteikia ne vien įstatymo pavadinimas, bet ir aiškinamojo rašto turinys. Pavyzdžiui, kad projekto „siūlytojų buvo daug, o šį įstatymo projektą parengė Seimo narys Julius Veselka“, kad negauta specialistų išvadų, „nes įstatymo projekto ruošimo niekas nefinansavo“. Įstatymo projektą tikrai galima laikyti teisėkūros parodijavimu, bet ne pačią nekilnojamojo turto mokesčio idėją. Juolab, kad ir Vyriausybės programoje toks ketinimas užrašytas juodu ant balto, o mokesčių nekeitimo moratoriumas baigiasi kaip tik 2011 m.

Nekilnojamojo turto mokesčio už gyventojų turimą nekomercinį turtą negalima įvesti dėl esminių šio mokesčio ydų. Dar daugiau, dėl šių ydų būtina panaikinti ir galiojantį komercinio turto apmokestinimą, įskaitant įmonių naudojamą nekilnojamąjį turtą. Kadangi šiame komentare neišvengiu nuorodų į teisėkūros procesą, vertėtų pasvarstyti, ar mokesčiuose nereikėtų įvesti periodinio jų „ratifikavimo“ procedūros, kurios metu iš naujo reikėtų įsitikinti mokesčio efektyvumu, neutralumu, paprastumu, lyginant su kitais mokesčiais. Tai leistų netaikyti visų žmonijos istorijoje sukurtų mokesčių ir pereiti prie mažesnės, bet efektyvesnės jų puokštės. Tačiau kol procesas atvirkštinis ir apmokestinimas a priori laikomas gėriu, dar kartą įsivertinkime nekilnojamojo turto mokesčio trūkumus.

Pagrindinis trūkumas – daiktas negali būti mokesčio objektu, nes daiktas nėra pajamų šaltinis. Mokesčio objektas visada yra tik pajamos, jos ir yra apmokestinamos, tuo atveju, jei gaunamos iš nekilnojamojo turto nuomos. Kai mokesčio objektu tapo langai, žmonės tiesiog pradėjo langus mūryti ir pasirinko gyventi tamsoje.

Nekilnojamojo turto mokestis – akcizas, kuriuo stengiamasi riboti vartojimą. Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, žmonės mieliau renkasi nuosavą būstą nei nuomojamą. Vienam gyventojui vidutiniškai tenka dvigubai mažiau gyvenamojo ploto nei Vakarų Europoje, tad spręskite patys, ar nekilnojamojo turto mokestis nesutrukdys žmonėms siekti tikros, o ne parodijuotos gyvenimo gerovės.

Juolab, kad „gyvenimo gerovė“ jau kartą buvo apmokestinta, ir turtas įsigytas iš apmokestintų pajamų. Įmonių atvejis – ne išimtis. Amortizacinių atskaitymų atėmimas panaikina ne dvigubą apmokestinimą, o trigubą apmokestinimą. Už rinkos valdymą per turto mokesčius pasisakę nekilnojamojo turto plėtotojai pakliuvo į šio mokesčio žabangas. Jiems nekilnojamasis turtas – net ne gamybos priemonė, ne veiklos patalpos, o tiesiog prekė. Kuri dar prekė yra taip diskriminuojama? Nekilnojamojo turto mokestis verčia turtą vėl ir vėl išsipirkti, tik šį kartą – iš valdžios.

Nekilnojamojo turto mokestis negali pasiekti jam keliamų tikslų. Kainų burbulai kilo ir į Lietuvą buvo importuoti iš šalių, kuriose nekilnojamojo turto mokestis buvo taikomas. Burbulą sukuria pinigų spausdinimas, o ne mokesčio nebuvimas. Nes priešingu atveju, Lietuvoje turėtume gyventi nuolatinio nekilnojamojo turto kainų burbulo sąlygomis – mokesčio juk nėra.

Ekonominiai argumentai prieš nekilnojamojo turto mokestį yra labai stiprūs. Ir greičiausiai kalbėti vertėtų ne apie juos. Kaip ir progresinių mokesčių atveju, vyksta ne ekonominė, o greičiau, psichologinė diskusija – iš paprasčiausio pavydo. Galvojama, „aš nemokėsiu – mokės kiti“, bet kaip rodo kitų šalių praktika, ilgainiui moka beveik visi, tačiau net ir tada nekilnojamojo turto mokestis neatlieka fiskalinės funkcijos. Opiumas liaudžiai, ir tiek. Opiumo liaudžiai įstatymo projektas – šis pavadinimas žymiai geriau atitinka pasiūlymo dvasią.