Žemės ūkis

"Nemanau, kad tai duos realios naudos. Vienas kitas savininkas gal ir bandys tvarkytis, bet tai nėra paprasta. Numatomas griebimasis rykštės, t. y. naujų mokesčių - labai jau prokonservatoriškas būdas. Klausimas - o ką žmogui daryti, jei ta pajamų nekurianti žemė jam tapo kaip girnapusė ant kaklo, kuri dar labiau pasunkėtų ją apmokestinus", - interviu Eltos žurnalistei Jadvygai Bieliavskai sakė K. Prunskienė.

Kaip buvusios žemės ūkio ministrės norėčiau paklausti, kaip Jūs vertinate Žemės ūkio ministerijos siūlymą didinti mokesčius už apleistą, piktžolėmis apaugusią žemę?

Tokį ministerijos ketinimą vertinu rezervuotai. Tai, kad piktžolėmis apaugusi žemė nedaro garbės nei savininkui, nei valstybei - akivaizdu. Tačiau reikia įvertinti tokių žemių atsiradimo priežastis, kurių pagrindinė - netinkamas žemės nuosavybės atkūrimo būdas. Dalis žmonių žemės ūkio paskirties žemę atgavo nesiruošdami jos naudoti žemdirbystei. Vietoj paveldėtos žemės jiems derėjo pasiūlyti kitą, jiems naudingą ir pajamas duodantį turtą. Apleistų žemių daugiausia yra Aukštaitijoje, Dzūkijoje, kur žemės prastesnės ir ūkininkavimui mažai tinka.

Man vadovaujant Žemės ūkio ministerijai pavyko išsiderėti Europos Komisijoje iš Kaimo plėtros fondo finansinę paramą (iki 80 proc. išlaidų dengimą) apleistoms žemėms apželdinti mišku ir energetiniais augalais. Tas procesas vyksta, bet žmonėms reikia daugiau dalykinės ir organizacinės pagalbos. Geras talkininkas šiame reikale yra Privačių miškų savininkų asociacija, kuriai vadovauja doc. Algis Gaižutis. Ministerija turėtų daugiau bendradarbiauti su šia ir kitomis žemės savininkų organizacijomis, pasitelkti jas sprendžiant šią problemą abiem pusėms palankiu ir ilgalaikį rezultatą duodančiu būdu.

Ar toks mokestis, jūsų nuomone, išspręstų problemą, ar tokia drausminanti priemonė bus veiksminga?

Nemanau, kad tai duos realios naudos. Vienas kitas savininkas gal ir bandys tvarkytis, bet tai nėra paprasta. Juk ir apželdinimas mišku neįvyksta be savininko pastangų ir elementaraus šio reikalo išmanymo. Apleistos žemės nėra paklausios rinkoje, jų kainos mažos. Žmonės galbūt lūkuriuoja 2012 m., kai žemės ūkio paskirties žemę galės pirkti ir užsieniečiai. Bet abejoju, ar krūmais ir menkaverčiais medeliais apaugusi žemė su apardyta melioracija bus patraukli ūkininkauti ir užsieniečiams, išskyrus paežeres ir paupius, jei tik jie dėl aplinkosauginių apribojimų gali būti įsisavinami. Numatomas griebimasis rykštės, t. y. naujų mokesčių - labai jau prokonservatoriškas būdas. Klausimas - o ką žmogui daryti, jei ta pajamų nekurianti žemė jam tapo kaip girnapusė ant kaklo, kuri dar labiau pasunkėtų ją apmokestinus.

Kodėl, jūsų manymu, Lietuvoje daug nedirbamos žemės, ypač aplink sostinę?

Yra kelios priežastys. Aplinkui sostinę didelė dalis žemės priklausė lenkų tautybės šeimoms. Dalis jų paliko Lietuvą dar sovietmečiu ir netapo Lietuvos piliečiais, todėl neteko teisės tą žemę atgauti. Be to,Vilniaus miesto teritorija ne kartą buvo išplėsta kaimiškų vietovių sąskaita. Dėl to atsirado apribojimai žemės nuosavybei atkurti. Čia susikirto daugybė interesų: tarp miesto plėtros ir nuosavybės atkūrimo, tarp buvusių savininkų, pretenduojančių į tas pačias teritorijas, ir pan. Ne paslaptis, kad žemės nuosavybės atkūrimas Vilniaus regione - viena labiausiai suveltų, komplikuotų ir korumpuotų sričių. Juk 1998 m. žemė buvo paversta "kilnojamuoju turtu", tai dar labiau padidino neskaidrumą ir piktnaudžiavimą galimybe įgyti žemę netoli sostinės. Tuo pasinaudojo netgi buvęs Seimo Pirmininkas! O kiek kartų buvo kaitaliojami žemės nuosavybės atkūrimą reguliuojantys įstatymai - kas ir besuskaičiuos? Pagaliau neužbaigus šio proceso vėl padaryta sumaištis, keičiant tai sprendžiančių valstybės institucijų sudėtį.

Blogiausia, kad su visuomenės nuomone praktiškai nesiskaitoma. Net ir Konstitucija nelabai gelbsti tuose žemės reikaluose, kurie susiję su didelio masto sandoriais ir šimtamilijoninėmis pajamomis. Juk Konstitucija leidžia vienam fiziniam ar juridiniam asmeniui turėti privačioje nuosavybėje tik 500 ha, išskyrus atvejus, kai žemė įsigyta iki tos normos suvienodinimo (anksčiau buvo leidžiama juridiniams asmenims turėti 2000 ha). Imta tiražuoti vienos šeimos įmones dešimtimis ir sutelkti vienos šeimos rankose dešimtis tūkstančių hektarų. Bandžiau siūlyti koreguoti įstatymus ir tam užkirsti kelią, bet, deja, susidūriau su dideliu pasipriešinimu.